BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nekenčiu virtuvės

2011-03-23

Naminis vanilės ekstraktas

PRIEŠISTORĖ

Labai dažnai (ypač užsieniniuose šaltiniuose) kepiniams ir visokiems kitokiems desertams siūlomas vanilės ekstraktas (jo 2-3 a. š. atitinka vienos vanilės ankšties naudojimą). Tiesą pasakius, tik poroje specializuotų vietų esu mačius šio gero dalyko (kiekis mažas, kaina didelė, aišku). Tai ko jo nepasidarius namie, jei tai yra visai nesunku! Tereikia alkoholio (degtinės, brendžio, romo ar burbono), vanilės ankščių (kurių rasti yra lengviau nei ekstrakto - didžiuosiuose prekybos centruose guli prie cinamono lazdelių ir kainuoja apie 7 Lt, o paskutiniu metu pirkau “Megoje” prieskonių salelėje prie Rimi ir mokėjau tik po 4,50 Lt; internetu nusipirkti irgi galima be problemų) ir laiko (su kantrybe) :)

Pirmą kartą apie vanilės ekstrakto gaminimą namuose perskaičiau Vanilė ir cinamonas bloge. Po to išsamiau dar angliškai Joy of Baking. Jei kantrybės ir laiko mažoka, teks daugiau pridėti vanilės ankščių (kuo tamsesnis ekstraktas, tuo jis stipresnis). Paprastai 1 stiklinei alkoholio jų dedama trys ir laikoma porą mėnesių karts nuo karto gerai papurtant. O turint daugiau kantrybės, receptas žemiau. Dalis manojo ekstrakto iškeliavo į mielos draugės Vitalijos gardžių dovanų dėžutę (Vitaliukai, dar kokį mėnesį galėtum papurtyti prieš naudojant - nuo lapkričio 17 užpilta).

RECEPTAS

180 ml degtinės (arba brendžio, romo, burbono);

1 vanilės ankštis.

Vanilės ankštį įpjauti išilgai, bet ne iki galo. Užpilti alkoholiu ir laikyti 6 mėn. karts nuo karto gerai supurtant. Skanaus (panaudojus desertuose)! :)

REZULTATAS

Rodyk draugams

2011-02-15

Naminis žemės riešutų sviestas

Tema: Naminiai produktaiJūratė @ 00:50

PRIEŠISTORĖ

Labai apsidžiaugiau Saldainiuko bloge užtikusi tokį gerą receptą. Niekad nė nesusimąsčiau, kad žemės riešutų sviestą galima pasigaminti taip sąlyginai paprastai. Tereikia nemažai kantrybės ir gero mikserio. Nors mano Scarlet kokteilinis mikseris ir tai pavežė, bet viskas užtruko tikrai ilgokai (visą vakarą terliojausi), nes bijojau sudeginti. Bet verta vien dėl to, kad NAMINIS (skonis nepasakyčiau, kad skirtųsi smarkiai nuo pirktinio). Galima ir tą vadinamą “crunchy” riešutų sviestą pasidaryti - į jau padarytą sviestą tiesiog įmaišyti pasmulkintų riešutų. Sako, labai skanus ir migdolų sviestas (gamybos procesas toks pat, tik orkaitėje kepinti reiktų perpus trumpiau ir dažniau pamaišant).

RECEPTAS

150 g (1 amerikoniškas puodelis) žemės riešutų (be odelių);

1 a. š. žemės riešutų aliejaus (ar kokių kitokių riešutų aliejaus, nors sako, kad ir išvis be aliejaus gaunasi);

1 š. medaus (ar pagal skonį);

žiupsnelis druskos.

Riešutus pakepinti (siūloma 220° C orkaitėje 1 val. kas 10 min. pamaišant; aš visą kantrybę taupiau malimui, tai kepinau gal 10 min. sausoje keptuvėje). Ataušinti. Berti į kokteilinį mikserį (su kombainu nebandžiau) ir malti malti malti… Žinoma, su pertraukomis, kad mikseris nesudegtų. Karts nuo karto riešutų masę nugrandyti nuo šonų ir dugno. Jei naudojama, pilti aliejų, dėti medų, berti druskos. Malti tol, kol gausis norimos konsistencijos riešutų sviestas - kuo ilgiau malama, tuo daugiau riešutų aliejaus išsiskiria ir tuo kremas skystesnis.

REZULTATAS

Rodyk draugams

2011-02-12

Naminis majonezas

Tema: Naminiai produktaiJūratė @ 17:50

PRIEŠISTORĖ

Nutiko taip, kad mylimai mišrainei su krabų lazdelėmis (jos receptas vėliau kada nors) neliko majonezo. Pastaruoju metu jis visai nepopuliarus mūsų namuose… Ir visai ne dėl to, kad pirktinis majonezas yra “nuodas”, anot ne kai kurių. Koks ten nuodas… Tryniai, garstyčios, aliejus ir kokia nors rūgštis (actas, vyno actas ar citrinų sultys) ir dar plius keletas E :D. Asmeniškai aš - valgau ir nesuku dėl to galvos. Kiaušinių be jo neįsivaizduoju. Žodžiu, įvyko situacija, kai pagaliau buvau priremta prie sienos ir teko pabandyti pasigaminti majonezo namuose. Receptas su video jau seniai nusižiūrėtas iš čia. Bet pirmiausia susiviliojau greituoju būdu, kuris pasiteisina turbūt tik turint labai galingą blenderį. Man nieko nesigavo, aliejus ir liko “atsiskyrėliu”. Bet niekur aš to marmaliuko nešveičiau lauk, tiesiog dabar jau dariau, kaip reikia, t. y. kantriai (kaip patariama va čia nuo 5:11 min.), ir viskas gavosi kuo puikiausiai. Tik eilinį kartą įsitikinau, kad vyno actas - ne man, kitą kartą naudočiau arba paprastą actą, arba citrinos sultis. O šiaip dabar jau kažin, ar bepirksiu majonezą parduotuvėje… :)

RECEPTAS

  • 2 kiaušinių tryniai;
  • 1 a. š. garstyčių (galima ir milteliais, tik gal mažiau tada reiktų; normalių neturėjau, tai naudojau grūdėtąsias);
  • 1 a. š. acto arba citrinos/laimo sulčių (galima ir to, ir to);
  • druskos;
  • pipirų;
  • 150 ml aliejaus (vien alyvuogių netiks, nes turi stiprų skonį ir majonezas apkars; geriausia imti švelnų skonį turintį aliejų, pvz., šalto spaudimo, nerafinuotą rapsų, saulėgrąžų; pagal atsargas namie teko naudoti lygiomis dalimis alyvuogių, saulėgrąžų ir graikinių riešutų - pastarasis tikrai jautėsi).

Trynius, garstyčias, actą, druską ir pipirus išsukti šluotele. Toliau po kelis lašus lašinti aliejų ir gerai išsukti. Kitus lašus lašinti, tik kai pastarieji gerai įsisuka į masę ir nesimato paviršiuje. Supylus maždaug ketvirtadalį, galima lašinti greičiau (nors aš nerizikavau), kol supilamas visas aliejus ir masė sutirštėja. Pastovėjęs šaldytuve, majonezas dar labiau sutirštėja. Sunaudoti per 2-3 dienas. Skanaus!

REZULTATAS

Rodyk draugams

2011-01-18

Kreminė varškė (iš šaldyto kefyro!)

Tema: Naminiai produktaiJūratė @ 00:23

PRIEŠISTORĖ

Šitas “bajeris” irgi jau senokai girdėtas (greičiausiai jį paskleidė Vilma, nors rikota šios varškės nedrįsčiau vadinti), tik vis niekaip nerasdavau valios ar drąsos išbandyti. Bet visiems geriems norams ateina eilė. Juo labiau, kad dažnai gaminant skanumynus (ne tik saldžiuosius) prisireikia vientisos, kreminės konsistencijos varškės, o ne visi turi (dažnai būna, kad turi, bet tingi naudotis :)) blenderį, virtuvinį kombainą, kokteilinį mikserį ar sietelį (kuriuo kažkodėl netikiu). Išbandžiau jau tris kartus ir visus kuo nuostabiausiai pavyko. Pirmą kartą ėmiau 6% (mačiau, ir 7% būna) riebumo šaltibarščių kefyrą be priedų (galima ir rūgpienį, aišku). Gavosi 420 g švelnutėlės varškytės. Kitus du kartus pirkau jau paprasčiausią 2,5% riebumo kefyrą, iš kurio gavosi 280 g varškės. Skonis ir konsistencija labai panašūs abiejų riebumų. Kilogramo kaina irgi (nors jei kiekvieną kartą rasčiau 1 kg President kreminę varškę už 6,99 Lt., tai ją ir naudočiau). Taigi viskas priklauso nuo to, kiek reikia varškės ir pirmyn.

RECEPTAS

  • 1 l kefyro (ar rūgpienio).

Kišti kefyrą su visu pakeliu į šaldymo kamerą ar šaldiklį ir palikti visiškam suledėjimui. Ištraukti, “nurengti” pakelį ir pakabinti marlėje (pvz., virtuvėje ant krano; nors galima ir be marlės apsieiti: ištraukus iš šaldiklio kefyro pakelio dugną subadyti peiliu ar šakute), kad atšiltų ir nuvarvėtų nereikalingas skystis (geriausia palikti per naktį). Viskas. Skanaus!

REZULTATAS

P. S. Kur kreminę varškę būčiau naudojusi:

O dar kiek naudosiu… :)

Rodyk draugams

2010-12-20

Apelsinų cukatos sirupe

PRIEŠISTORĖ

Artėja Kalėdos. O kaipgi jos be pyragų… Nemažai kalėdinių saldžių kepinių receptų “reikalauja” cukatų (paprastai taip vadinamos citrusinių vaisių žievelės, virtos cukraus sirupe ir po to sudžiovintos bei apvoliotos cukruje). Va susiruošiau kepti Forelles populiarųjį kalėdinį medaus ir riešutų pyragą, bet tai kur tų cukatų “parauti” (džiovintais vaisias visai nesinorėjo keisti - juk skonis bus jau ne tas…). Bent jau man jų sunku rasti parduotuvėse. Tiesą pasakius, niekad ir nėra tekę “užmatyti”. Būna džiovintų greipfrutų, bet ar jų žievelė, ar kas ten - per cukrų sunku nusakyti. Jei nežinočiau iš anksto, turbūt ir neatspėčiau, kad greipfrutas. Dar būna džiovintų kinkanų, bet jie su sėklytėm, kas man nepatinka… Sako, būna cukatų pirkti ir sirupe, bet nesu mačius. Tai ko gi nepasigaminus jų namie? Nereikia čia gi jokios laboratorijos - šiek tiek kantrybės ir yra rezultatas. O ir kaip rankų darbo dovana tinka, kas dabar labai populiaru. Taigi prisiskaičiau apie cukatų gamybą angliškai čia bei lietuviškai knygoje “Gardžios dovanos” ir pasigaminau, kaip buvo patogiau.

RECEPTAS

  • 4 apelsinai;
  • 1 st. vandens;
  • 1¼ st. cukraus;
  • 4 š. cukraus sirupo (galima keisti cukrumi, jei išvirtos cukatos netraukiamos iš sirupo džiovinti; džiovinant sirupas neleidžia susidaryti cukraus kristalams; rekomenduojamas kukurūzų, bet galima imti ir dažniau parduotuvėse randamą auksaspalvį, kurį ir naudojau, nors cukatas ir palikau sirupe).

Apelsinus gerai nuplauti. Nulupti. Kuo kruopščiau peiliu pašalinti žievelių vidinę baltąją dalį, supjaustyti 5 mm storio juostelėmis (ar kokia tik forma patinka, bet pailgos juostelės patogios, jei ruošiamasi žievelių džiovinimui). Užpilti vandeniu ir pamirkyti porą parų vis pakeičiant vandenį. Jei nėra laiko, užpilti žieveles verdančiu pasūdytu vandeniu, užvirinti, nupilti į rėtį, žieveles vėl suversti į puodą, užpilti paprastu vandeniu, užvirinti, nupilti ir taip dar kokius tris kartus su nesūdytu vandeniu (pamirkius porą parų, užtenka karto su sūdytu vandeniu ir karto su paprastu). Vandenį su cukrumi ir cukraus sirupu pavirinti, kol cukrus ištirps, suversti žieveles ir virti ant silpnos ugnies 30-40 min., kol jos pradės skaidrėti. Supilti į paruoštą stiklainį ir laukti progos sunaudoti :) Skanaus!

P. S. Jei gaminti cukatas ne sirupe, tai išvirusias reikėtų palaikyti sirupe parą, tada vėl pakaitinti šiek tiek, nupilti, gerai nuvarvinti ir paskleisti ant grotelių ar kokio rėčio džiūti (per porą dienų turėtų išdžiūti). Po to apvolioti cukruje ar cukraus pudroje ir laikyti sausai iki sunaudojimo.

REZULTATAS

Rodyk draugams

2010-07-24

Saldi naminė varškytė

PRIEŠISTORĖ

Galiu pasakyti - tai viena sėkmingiausių mano nesėkmių virtuvėje (nors gerai pagalvojus, daugiau sėkmingų ir neatsimenu…). Tiesiog tobula mano svajonių varškė: minkšta, gelsva, riebi, bet skaniai riebi, tokia mmm… Parduotuvėje tokios nei už jokius pinigus nerasi. Bet apie viską nuo pradžių. Vakar mano brangusis beišeidamas į darbą kieme užtiko ūkininkėlį, pardavinėjantį naminį pieną ir jo produktus. Kadangi namie taros normalios nerado, tik 5 l plastmasinį indą nuo vandens, tai ėmė ir partempė tuos visus 5 l pieno (dar 0,5 l grietinės ir dar 0,5 kg varškės…). Šiaip ne taip įguldžiau į šaldytuvą aš tą 5 l “bambalį”. Beliko sugalvoti, ką su tokiu kiekiu pieno reiks veikti. Po kelių valandų sumąsčiau, kad reikia bent paragauti, kas per skanumas to naminio pienuko. Dar tiek nusistovėjusios grietinės nebuvau mačius, tai jau gerti pienelis gan riebokas pasirodė… Toliau sau mąsčiau, kad iš 2 l išsivirsiu ryžių pudingo, dar iš 1 l pasidarysiu jogurto, kokteilį su bananų ledukais susiplaksim, o jei dar liks, tai surauginsim ir pasidarysim atsigaivinimui tano. Tai ir pradėjau nuo ryžių pudingo. Galvojau, užsivirinsiu pieną su vanilės ankštimi ir cukrumi, subersiu ryžius ir paliksiu per naktį pabrinkti. Deja, kaitinau kaitinau ir žiūriu, kad ėmė ir pradėjo “traukti” pieną, tai staigiai nukėliau nuo ugnies ir suvokus, kas nutiko, nupyliau į marlę ir nuvarvinus pusryčiams turėjau prabangios saldžios varškytės :) Visada galvojau, kad varškė daroma iš rūgusio pieno (bent dalis jo turi būti), o šis net sugižęs nebuvo. Matyt, tokie karšti orai daro savo chemijas… O gal vakarykštis visgi buvo, gal per riebus kaitinimui, gal vanduo nebuvo šaltas, kuriame stovėjo ūkininko bidonas… Daug visokių “gal” (o gal kas žino tiksliai?), bet kitą ketvirtadienį vėl bandysiu išgauti skaniąją varškytę… :)

RECEPTAS (gaunasi apie 300 g varškės)

2 l riebaus naminio pieno (turbūt dienos pastovėjimo - šitą dar patikslinsiu kitą savaitę po pakartotino bandymo);

1/2 vanilės ankšties;

2 a. š. vanilinio cukraus (arba galima tiesiog visą vanilės ankštį imti, arba vien tik vanilinio cukraus, bet tada nebus tų fainų mažų juodų sėklyčių…);

7 a. š. cukraus.

Pieną su išilgai perpjauta vanilės ankštimi ir cukrumi (ir vaniliniu cukrumi, jei naudojamas) kaitinti ant didelės ugnies, kol pieną ims “traukti” (ims skirtis varškė, rasis gelsvas-žalsvas skaidrus skystis) ir iškart nukaisti (neleisti užvirti, iškart nukelti nuo ugnies, kai pienas jau nebebus pienas :)). Tuščią dubenį iškloti marle, kad jos kraštai karotų už dubens ribų, t. y. taip, kad supylus “sutrauktą” pieną, būtų galima suimti į ryšuliuką. Tada jį užrišti, pakabinti, tarkim, ant krano virš kriauklės ir leisti išsivarvėti, kad marlėje liktų tik graži varškytė. Saldumą, aišku, galima koreguoti. Man dar labai skanu buvo užlieti porą šaukštelių šviežio medaus. Skanaus!

REZULTATAS

Rodyk draugams

2009-12-05

Naminis jogurtas

PRIEŠISTORĖ

Kai kas gali pagalvoti, kad aš “biškį” atsilikus nuo gyvenimo, bet tik vakar su vyru prisiruošėm nusipirkti natūralaus pieno iš pieno automato (geriau vėliau nei niekada). Vis didelės eilės prie jų būna… Ir ne veltui! Labai skanus ir kvepia! Ir tik 2 Lt/l (tarą galima ir savo naudoti, galima ir iš automato nusipikti plastikinį butelį už 20 ct). Reikia tikėtis - nieko į pieną ūkininkas dėl skonio neprimaišo :) Dabar gi labai visi bijo antibiotikų ir visokių kitokių piene randamų negerumų. Bet… Bijai vilko - neik į mišką. Kita vertus, jei visko bijosime, tai kada spėsime normaliai pagyventi ir tuo pasimėgauti. Nors atsarga gėdos nedaro… Ir t. t., ir pan. :) Užburtas ratas… Grįžtame prie pieno. Kitas akstinas nusipirkti natūralaus pieno buvo tai, kad labai užsinorėjau pasigaminti natūralaus naminio jogurto, kurio aiškų gamybos aprašą užtikau skaniai.lt bloge. Nors tiesą pasakius, man dar iš vaikystės ne ypatingai apetitingos asociacijos rūgusio (saldaus) pieno, naminės grietinės, jogurto temomis. Bet matyt, užaugau pagaliau ir suvokiu, kad natūralūs naminiai dalykai yra super duper. O jogurtas užvis yra geriausias. Natūraliai jis nėra vientisas, toks tiesiog šaukštu kabinamas (kaip ir rūgęs saldus pienas), kas man ir nekeldavo apetito. Išvis jo negalėdavau nei šaukštelio paragauti. Bet dabar ir rūgusio pieno, ir jogurto po litrą stovi šaldytuve ir nekantriai laukia būti suvartoti, ką mes sėkmingai jau ir pradėjome. Pusryčiai - naminė granola su naminiu natūraliu jogurtu. Rūgęs pienas bus sudorotas su orkaitėje keptomis bulvėmis, o jei netyčia dar liktų, tai mano mielas vyras jau pasiruošęs ryt pusryčiams sumiksuoti taną (kuris plačiai paplitęs Rusijos pieno pramonėje ir yra labai geras dalykas skranduko “užvedimui” iš ryto, o taipogi tikra atgaiva po rimto pabaliavojimo iš vakaro :)). Bet apie jį plačiau, kai bus kokių nors foto. Taigi grįžtame prie jogurto. Viskas paprasta kaip 2×2, nors komentaruose minėtame puslapyje gaudavosi ne visiems… Viską padarius, maniau, ir manęs laukia toks pat “pravalas”, nes trupučiuką užsižiopsojau, užsisvajojau beplaudama indus ir belaukdama, kol virintas pienas atauš iki reikiamos “15 s piršto išlaikymo piene” temperatūros. Pienukas pasirodė tiesiog šiltas, tikrai ne ~40-50° C, bet nusprendžiau vis tiek surizikuoti - įmakalavau tuos kelis šaukštus pirktinio natūralaus jogurto ir ėjau miegoti, ryte tikėdamasi stebuklo. Kalėdos artėja - stebuklas įvyko! :) Kitas iššūkis - likus keliems šaukštams šio jogurtėlio, pasigaminti jo tęsinį (nors sako, tolimesni jogurtai gaunasi vis rūgštesni - bandysim patikrinti).

RECEPTAS (kaip pirmam kartui, dariau iš pusės, kiek čia parašyta)

  • 2 l natūralaus pieno;
  • 1 mažas indelis natūralaus jogurto (naudojau Danone Activia Naturale, kuriame yra 210 g, gal ir kiek per daug; o paskutinį kartą naudojau Šeimininkės 3% natūralų jogurtą - ½ l naminio pieno dėjau 2 gerus šaukštus jogurto ir gavosi labai tirštas skanus jogurtas).

Pieną užvirinti. Leisti atvėsti iki šilto, bet ne per drungno, nes kaip sako skaniai.lt, per žemoje temperatūroje jogurto bakterijos nespės suveikti, pasidauginti, o per aukštoje - žus. Siūloma matuoti pirštu :) Reikia jį piene išlaikyti nesikankinant 15 s (jei jau tiksliai pagal reikalavimus, tai minėtojo blogo komentaruose prie jogurto radau, kad tai turėtų būti 42° C). Tada šiek tiek pieno įpilti į jogurtą ir išmaišyti, kad šis taptų kiek skystesnis, vientisesnis ir jį supilti į pieną (tada geriau viskas pasiskirsto; jei aušinant pieną, ant jo paviršiaus susidarė vadinama “plėvelė, greimas”, tai “nesibridykite”, nenusinuodysite, niekas nesusigadino, tiesiog nuimkite ir veikite toliau). Indą sandariai uždengti (pvz., maistine plėvele), šiltai apklostyti (pvz., rankšluosčiu) ir palikti stovėti per naktį arba kokias bent 6-8 val. Ryte skanauti ir po to laikyti jau šaldytuve (galima maždaug savaitę). Aišku, galima makaluoti ir su mylimiausiom uogienėm. Skanaus!

REZULTATAS

Rodyk draugams

2009-10-31

Moliūgų uogienė ir tyrė

PRIEŠISTORĖ

Pernai miela mano draugė Kristina (ačiū jai) suveikė man gal 15 kg moliūgą - žodžiu, tokį gigantinį. Su vyru džiaugėmės moliūgų savaite. Ir ko tik mes nedarėm: ir apkepą/pyragą, blynus kepėm, ir sriubą, košę virėm, ir tiesiog orkaitėje gerą gabalą su užbarstytu cukrum kepėm, ir galų gale iš viso likusio išviriau uogienę, kurios gyvenime nebuvau ragavusi. Super! Su ja kartą dariau moliūgų tortą - labai įdomus, verta pabandyti. Dažnai rytais išsiverdam kelių grūdų košės, paskaninam šia uogiene - skanumėlis. Deja, šiandien baigėsi pernykščios atsargos, bet ačiū Helouvynui - moliūgu jau pasirūpinta, taigi prasideda moliūginė savaitė, tik šį kartą atvirkščiai - nuo uogienės :)

RECEPTAS (iš tiek gaunasi kiek daugiau nei litras uogienės)

  • 1.5 kg kubeliais supjaustyto moliūgo;
  • 1.5 stiklinės cukraus;
  • 3 citrinų žievelės (galima ir mažiau).

Paruoštą moliūgą užpilti cukrumi ir palikti per naktį pastovėti, kad išsiskirtų sultys. Kitą dieną vis pamaišant virti 30-40 min., kol moliūgai tampa koše. Suberti smulkintas citrinų žieveles, uogienę supilstyti į iškaitintus stiklainius ir užsukti dezinfekuotais dangteliais. Skanaus!

REZULTATAS

Apie moliūgų tyrę

Man paprasčiausia ir skaniausia moliūgų tyrę pasidaryti taip (nors galima ir kitaip): nuluptą moliūgą supjaustyti nedideliais gabalėliais (bet didesniais nei kubeliai), pavirti nedideliame kiekyje vandens (jo pilti tiek, kad apsemtų puodo dugną kokiu centimetru) apie 20-30 min. (priklauso dar ir nuo pačio moliūgo rūšies ir prisirpimo lygio), kad suminkštėtų. Tada susidariusį skystį nupilti. Galima dar su kuo nors virtus moliūgus papresuoti, kad skystis išsiskirtų ir dar jo nupilti. Tada su kokteiliniu mikseriu arba blenderiu sutrinti iki vientisos košės ir naudoti, kur reikia arba supilsčius į šaldymo indelius, kišti į šaldiklį.

Rodyk draugams

„WordPress“ variklis. WPMU Theme pack by WPMU-DEV.